Katalikų Bažnyčios lotynų rite santuoka ir šventimai dar visai neseniai buvo nesuderinami. Visi, priėmę šventimus, buvo saistomi celibato disciplinos. Vatikano II Susirinkimui atkūrus nuolatinį diakonatą ir leidus vedusiems anglikonų kunigams grįžti į Katalikų Bažnyčią bei tęsti kunigystę, mes įžengėme į visiškai naują erą.
Vatikano II Susirinkimas, kvietęs atkurti nuolatinio diakonato tarnystę, atsargiai užsiminė apie susituokusiųjų diakonystę. Dogminėje Konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ 29 str. rašė: „Popiežiaus sutikimu, šis diakonatas galės būti suteiktas brandesnio amžiaus vyrams, net gyvenantiems santuokoje, taip pat ir tinkamiems jaunuoliams, tačiau pastariesiems ir toliau turi galioti celibato įstatymas.“
Aiškiai buvo manyta, kad daugiausia šventinami būtų vieniši vyrai, pajutę pašaukimą diakonystei, o ne kunigystei, kuriuos saistytų celibato įstatymas. Tuo pat metu buvo pripažinta, kad pašaukimas į diakonystę turi savitą prigimtį ir skiriasi nuo kunigystės. Tačiau patirtis parodė, kad nors pasitaikė pavienių vyrų, kurie buvo įšventinti nuolatiniais diakonais, didžioji dauguma jų buvo ir tebėra vedę vyrai.
Per pastaruosius trisdešimt metų visame pasaulyje nuolatiniais diakonais buvo įšventintas didžiulis skaičius vedusių vyrų. Visai neseniai, priėmus nuostatą dėl atsivertusių anglikonų dvasininkų, kurie troško tapti katalikų kunigais, dabar turime dar didesnį skaičių šventimus gavusių vyrų, kurie gyvena šeimos gyvenimą.
Pradžioje bijota, kad daug pasauliečių tikinčiųjų nepriims vedusių nuolatinių diakonų tarnystės, tačiau tiesa pasirodė esanti priešinga – didžioji dauguma pasauliečių išskėstomis rankomis priėmė naujuosius diakonus. Pats gyvenu parapijoje, kurios klebonas yra vedęs kunigas, ir galiu paliudyti milžinišką tikinčiųjų palaikymą jo tarnystei.
Pirmiausia vedę vyrai įšventinami į kunigystę tik gavę dispensą ar išimtine tvarka, o kiekvienas atvejis reikalauja gauti Romos indultą (kanonų teisėje — dvasinės valdžios leidimas tam tikrais atvejais nevykdyti Bažnyčios reikalavimų – red. past.). Toks dispensas nėra reikalingas vedusiems vyrams, kurie nori būti įšventinti nuolatiniais diakonais.
Nuo pat ugdymo pradžios į studijų procesą įtraukiama ir kandidato į nuolatinius diakonus žmona. Ji turi pateikti raštišką sutikimą, kad vyrui leidžia pradėti ugdymo programą. Ji yra kviečiama lydėti sutuoktinį studijų metu ir galiausiai jų pabaigoje prieš šventimus raštu patvirtinti pritarimą. Per diakonystės šventimų liturgiją vyskupai dažnai pakviečia šventinamųjų žmonas apvilkti savo vyrus dalmatikomis ir apjuosti stulomis. Šventinamųjų šeimos nariai atlieka svarbius vaidmenis per liturgiją, pavyzdžiui, skaito skaitinius ar neša atnašas.
Be to, nuo pat ugdymo pradžios būsimiems diakonams akcentuojama, kad jų pagrindiniais prioritetais ir toliau turės išlikti šeima ir darbas, o tik po jų eis dvasinė veikla ir patarnavimai parapijoje. Diakonas gavo Santuokos sakramentą anksčiau nei priėmė diakonystės šventimus. Jis seka Kristumi kaip šeimos vyras, drauge su žmona, ir būtent šioje sąjungoje jis išgirdo pašaukimą diakonystei. Taigi pati pirmoji jo atsakomybė yra apsaugoti santykius su žmona ir vaikais. Antroji pareiga išplaukia iš poreikio užtikrinti šeimai pragyvenimo šaltinį ir stabilumą. Tik trečioje vietoje lieka dvasinė ir parapinė veikla. Skirtingai nei kunigas, diakonas nėra finansiškai remiamas vyskupijos ir parapijos lėšomis, tačiau jam turėtų būti padengiamos tarnaujant patirtos išlaidos.
Nors būtent diakonas, o ne jo žmona buvo įšventintas ir vyskupo įgaliotas tarnystei, žmona neišvengiamai įtraukiama į vyro tarnystę. Galų gale diakonystė nėra darbas, bet sakramentas, kuris jį gavusį vyrą transformuoja į tarnaujantį Kristų. „Diakonia“ – tarnystė dabar yra to vyro tapatybės dalis. Diakonas ir jo žmona yra „vienas kūnas“, ir jų, kaip susituokusios poros, pašaukimas yra amžinai siekti glaudesnės tarpusavio vienybės. Tai neišvengiamai reiškia žmonos įsitraukimą ir mėginimą vis geriau suprasti savo vyro, kaip nuolatinio diakono, tapatybę. Ji negali laikytis atokiai nuo diakonato, tuo pat metu nenutoldama nuo savo sutuoktinio. Diakono žmona ne tik laimina savo vyro tarnystę, bet ir dalijasi ja, palengvindama vyro naštą ir aukodamasi kartu su juo.
Viena nuolatinio diakono žmona man sakė: „Nuo diakonystės šventimų supratau, kad nuo šiol santuokoje esame trise – mano vyras, aš ir Bažnyčia. Buvo sunku su tuo susitaikyti.“
Diakono žmona turi pasirūpinti, kad jos vyras nepamirštų anksčiau minėtų prioritetų. Ji neturi jaustis nei trupučio kalta primindama sutuoktiniui, kad jo pirmasis prioritetas turėtų būti ji pati ir šeima. Kitu atveju apmaudas gali sugriauti tiek santuoką, tiek diakono tarnystę. Panašiai ir profesinė karjera neturi būti apleista dėl patarnavimų bažnyčioje.
Kunigai turi jautriai atsižvelgti į šią realybę. Būdami saistomi celibato, jie gali užmiršti, kad nuolatiniai diakonai turi dar dvi svarbias ir prioritetines gyvenimo sritis – šeimą ir darbą.
Negyvename idealiame pasaulyje, todėl diakono tarnystėje tikrai pasitaikys stresų ir psichologinių traumų. Sunkumų gali kilti bendradarbiaujant su klebonu ar dėl skirtingų parapijos frakcijų interesų. Dažnai nutinka, kad šią naštą stipriau jaučia žmona negu jos vyras. Kiekvieno žmogaus dvasinės kelionės dalis yra vidiniai dvasiniai išgyvenimai, kurie nepranyksta gavus šventimus ir gali paveikti santuoką bei diakono tarnystę. Taip pat ir sunkumai žmonos gyvenime darys įtaką diakono pastoracinei veiklai.
Ir santuoka, ir diakonystė yra savęs dovanojimo sakramentai. Abudu yra gyvenamieji sakramentai tuo būdu, jog ritas patvirtina santykį, kuriame nuo šiol pradeda gyventi. Abu sakramentai yra praturtinimas ir sustiprinimas; abu sakramentai kalba apie savęs dovanojimą sutuoktiniui arba vietinei Bažnyčiai per vyskupą; abu sakramentai yra nuolatiniai, abudu turi išorinius ištikimybės ženklus ir padarytus pasižadėjimus. Niekam nekiltų abejonė, jog šventimai kviečia ir įgalina asmenį susižadėti su Dievu Kristuje, tačiau kai kam gali atrodyti, jog Santuokos sakramentas neprilygsta šventimams. Tačiau šv. apaštalas Paulius prilygino santuokos ryšį Kristaus santykiui su Bažnyčia.
